Ar lengva būti pirmiems?

Ar lengva būti pirmiems? 

Kol visuomenėje kalbama apie specialiųjų ugdymo (-si) (SUP) poreikių turinčių jaunuolių integraciją į darbo rinką, Mažeikių politechnikos mokykloje jiems jau penkti metai sudaroma galimybė mokytis apdailininko (statybininko) specialybės.

Jeigu kam atrodo, kad statybininko profesijos šiems jaunuoliams per sunku mokytis, tai primenu, kad ne visos technologijos reikalauja fizinės jėgos ir yra sudėtingos. O ir išmokti pasidaryti nesudėtingą savo kambario remontą (pagal savo skonį) gali kiekvienas jaunas žmogus.

Mokyklos turima mokymo bazė suteikia galimybę šiems mokiniams per trejus metus susipažinti, įsigilinti, įsisavinti apdailininkui reikalingas kompetencijas. Jaunuoliai puikiai integruojasi į mokyklos bendruomenę, aktyviai dalyvauja atnaujinant mokymo bazę, įsijungia į neformalią mokyklos veiklą. Specialiųjų ugdymo(-si) poreikių mokinių įtraukimas į projektinę veiklą atveria dar vieną galimybę šiems jaunuoliams – darbo įgūdžių įgyti kitose Europos šalyse. Taip pat kultūrinis pažinimas jaunuoliams suteikia daugiau pasitikėjimo savimi, o išvykimas iš namų, įprastos aplinkos, ugdo jauno žmogaus savarankiškumą.

Pirmą kartą į Latvijos Respublikos Saldus technikumą pagal tarptautinį mobilumo projektą „Erasmus+ KA1 mobility Project „ImprovementofCompetencieswithErasmus + Nr. 2019-1-LT01-KA102-060213) išvyko specialiųjų ugdymosi poreikių trečio kurso A-73 grupės mokiniai Viktorija Bolmantaitė, Deividas Jančauskas ir Kornelijus Kesminas. Jaunuolius lydėjo profesijos mokytoja Vilma Šiaulienė. Saldus technikume projektas buvo vykdomas š. m. sausio mėnesio pirmąsias dvi savaites. Pirmą kartą SUP mokiniai dalyvavo projekte, kuriame ECVET (Europos profesinio mokymo kreditų sistema) leidžia mokinių mokymosi metu gautus įvertinimus susitarimo būdu perkelti į mokyklą, kai mokinys į ją grįžta, pasibaigus vizitui. Taip mokinys apdailos darbų technologijos gali išmokti ir mokymo įstaigoje, ir dalyvaudamas projekte.

Ir kaip gi mums sekėsi? Nors oras tą Trijų karalių dieną buvo prastas, Saldus miestą pasiekėme gana greitai. Jaudulys ir nežinomybė gąsdino jaunuolius. Ir ne tik juos. Nemažą nerimą, dar prieš jiems išvykstant į stažuotę, rodė ir mokinių artimieji. Bet nuoširdus Saldus technikumo projektų vadovės Aivos Kišeniece ir statybos darbų profesijos mokytojo Janio Radzinš sutikimas nuramino. Įsikūrę bendrabutyje, pirmąją stažuotės dieną buvome supažindinti su mokykla. Šiltai mus priėmė direktorė Ms.Ivetos Berzines. Pokalbio su direktore metu paaiškėjo, kad mokykloje šiuo metu vyksta dideli remonto darbai. Tokias išskirtines profesijas, kaip antai: ugniagesio- gelbėtojo, hidraulinių konstrukcijų techniko, kompiuterinių sistemų techniko, vizualinio įvaizdžio kūrėjo, statybos techniko ir kt., ruošianti mokykla atnaujina bendrabučius, mokymo bazę. Vaikščiodami po mokyklą, jautėme dėmesį, susidomėjimą mumis. Nejautėme nei balto, nei juodo pavydo po to, ką pamatėme šioje mokykloje – šiuo metu ir mūsų mokykloje vyksta atsinaujinimas. Gal tik dėl trumpesnių pamokų penktadieniais. Technikume mokosi mokiniai iš visos Latvijos, todėl užsiėmimai vyksta iki 12 val. Į šią mokyklą mokiniai atvažiuoja mokytis baigę 9 klases ir mokosi 4 metus.

Dalyvaudama projektuose jau nebe pirmą kartą, iš pradžių bandau pratintis prie aplinkos, žmonių, derinti projekto tikslus prie priimančios organizacijos galimybių. Tai įprasta. Mokiniams buvo viskas pirmą kartą – jie nė vienas nebuvo gyvenęs bendrabutyje. Jiems buvo keista, kad dušas skirtas 6 žmonėms. Jie patys gaminosi pusryčius ir vakarienes. O ir nueiti į parduotuvę nusipirkti maisto, skaičiuoti išlaidas, įveikti kalbos barjerą – tai tik keletas dalykų, privertusių juos pakeisti savo įpročius ir paskatinusių gyventi pagal visų projekto dalyvių susitarimą. Pirmosios dienos buvo sunkiausios. Vėliau jau nestebino nei girdimas už sienos triukšmas, nei bendrabučio fojė besibūriuojantis jaunimas, nei eilė prie dušo. Diena kita ir tapome saviškiais – tuo pačiu laiku ėjome į užsiėmimus, pietavome, baigėme atlikti užduotis, ilsėjomės, vakarieniavome. Kad ne taip ilgėtumėmės namų - kiekvieną dieną padarydavome 10000 žingsnių iki Saldus miesto centro ir atgal. Optimistai latviai – kalėdinių naujametinių papuošimų nenusiima iki vasario 1 d., sako, kad ne taip tamsu vakarais, o ir nuotaika pakilesnė.

Darbo grafikas buvo intensyvus – vadovaujami mokytojo Janio Radzinš kiekvieną dieną mokiniai turėjo atlikti jiems skirtą užduotį. Iš pradžių mokiniai buvo supažindinti su vadinamais mažaisiais mechanizmais (akumuliatoriniu suktuvu, plokščių pakėlimo, plokščių prispaudimo įranga, matavimo ir tikrinimo įrankiais ir kt.), kitą pusdienį – su jais dirbdavo. Nors dirbti nebuvo lengva, bet aplinka, bendravimas su mokytoju, su pas mokytoją ateinančiais mokiniais, nuteikdavo geranoriškai. Dažnai, kai baigdavosi pamokos, dar pasilikdavome dirbtuvėse atsigerti kavos ar arbatos, pabendrauti su mokytoju.

Naudodamiesi technikumo biblioteka, surinkome medžiagą apie trafaretų gamybą, dažymą su trafaretais. Atsirado galimybė integruoti jau turimas kompetencijas iš gipso kartono montavimo, medžiagų paviršiaus paruošimo į paviršiaus dekoravimo darbus (trafaretų gamybą ir spalvų parinkimą interjero puošybai).
Savaitgalį stengėmės pažinti Saldus miestą. Lankėmės Dailės ir muzikos mokykloje, kuri nustebino mus savo interjeru ir mokinių darbais. Pamatėme Edolės pilį, vykome į „Latvijos Venecija“ vadinamą Kuldygą. Ten nepraleidome progos pasigrožėti plačiausiu Europoje kriokliu ir senuoju plytų tiltu per Ventą. Aplankėme ne tik istorines miesto vietas, bet užsukome ir į kavinukę, kurios šeimininkai praėjusiais metais pelnė antrąją vietą už išskirtinio skonio kavos paruošimą.

Didžiausią įspūdį mokiniams paliko mokykloje organizuoti šokiai. Grojo ansamblis, vakaras praėjo įdomiai ir be telefono. Deividas, Viktorija ir Kornelijus prisipažino, kad jie niekada nėra buvę šokiuose. Jiems tai buvo nauja patirtis. Nauja patirtis buvo ir bendravimas su lietuviškai kalbančiais mokyklos mokiniais. Tokių, pasirodo, ne taip ir mažai. Daugelį Saldus miesto gyventojų galima sutikti ir Mažeikiuose.

Šiandien mes jau namuose. Viktorija, Deividas ir Kornelijus į mokyklą grįžo labiau savimi pasitikintys, įvaldę vieną iš paviršiaus dekoravimo technologijų – darbą su trafaretais. Jų gebėjimus atlikti šiuos darbus įvertino profesijos mokytojas Janio Radzinš. Gauti įvertinimai pateikti profesijos mokytojams. Jie bus surašyti į elektroninį dienyną. Lauktuvės išdalintos, bet tai, kad šie mokiniai turėjo galimybę pažinti kaimyninę šalį, pasidalinti patirtimi ir pabūti savarankiški – liks kaip tikrai geras prisiminimas ilgam.

Vilma Šiaulienė, statybos darbų profesijos mokytoja